NĖŠČIŲJŲ VĖMIMAS

Nėščiųjų vėmimas – tai nėštumo pradžios ir pirmosios nėštumo pusės patologinė būklė. Beveik pusei nėščiųjų pirmaisiais nėštumo mėnesiais pakinta skonio pojūtis, jas pykina, kartais iki vėmimo. Vėmimas nėščiąsias vargina neilgai – iki 12-16, rečiau – iki 20 nėštumo savaitės ir dažnai praeina be ypatingo gydymo. Dažniau serga pirmąkart nėščios moterys.

Ligos priežastys

Nėščiųjų vėmimas priklauso ankstyvosioms specifinėms nėščiųjų ligoms. Teorijų, aiškinančių ligos priežastis, yra labai daug, tačiau nei viena jų išsamiai nepaaiškina ir neatskleidžia tikrosios priežasties (toksinė, alerginė, hormoninė, imuninė, medžiagų apykaitos, endokrininė ir kt. teorijos) .
Nėščiųjų vėmimas pasireiškia sutrikus vegetacinės nervų sistemos veiklai ir padidėjus hormono – žmogaus chorioninio gonadotropino – kiekiui nėštumo pradžioje. Šį hormoną gamina gemalą maitinantys choriono gaureliai, kuriais jis įsitvirtina gimdos ertmėje. Didžiausia hormono koncentracija būna 10-12 nėštumo savaitę. Jo aptinkama visuose nėščiosios organizmo skysčiuose ir audiniuose. Chorioninis gonadotropinas palaiko nėštumą, kol susiformuoja ir ima funkcionuoti placenta.

Simptomai

Ligos eiga

Nėščiajai būdingas seilėtekis, šleikštulys burnoje, pykinimas, vėmimas.
Jeigu vemiama ne kiekvieną dieną, ir nuo to nepablogėja savijauta, tokia būklė nėra pavojinga moters sveikatai ir gyvybei, tuo labiau, kad po pirmojo nėštumo trimestro vėmimas dažniausiai savaime praeina.

Tačiau kartais nėščioji vemia daug kartų per dieną – užuodusi tam tikrus kvapus, pavalgiusi, nuo triukšmo, įkyraus erzinančio garso, po nakties poilsio, pabudusi ryte, net, atrodytų, be aiškios priežasties. Tai ją labai išvargina, pablogėja nuotaika, bendra savijauta.
Nėščioji netenka apetito, nieko negali valgyti, ką suvalgo – tą išvemia.
Pradeda mažėti kūno masė, apima didelis silpnumas, nėščioji jaučiasi labai išsekusi, skundžiasi mieguistumu arba dirglumu, nemiga.
Oda pasidaro sausa, praranda elastingumą, liežuvį padengia gelsvos apnašos, iš burnos sklinda nemalonus kvapas.
Paprastai kūno temperatūra būna normali, pulsas kiek padažnėjęs (iki 90 k/min.) . arterinis kraujospūdis linkęs į žemesnį (100/60 – 90/50 mmHg) .
Dėl gausaus seilėtekio ir vėmimo moteris netenka daug skysčių, o tai sutrikdo jos normalų vandens ir elekrolitų balansą, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, baltymų, riebalų, angliavandenių apykaitą.
Organizme kaupiasi toksiniai medžiagų apykaitos produktai, pasireiškia metabolinė acidozė, šlapime atsiranda acetono.

Užsitęsus nėščiųjų vėmimui ar vemiant daug kartų per parą, būtina kreiptis į gydytoją, kuris ištirs negalavimų priežastis ir paskirs atitinkamą gydymą. Vemiančias nėščiąsias būtina įvairiapusiškai ištirti, nes vėmimas gali būti sunkių ligų – ūminio apendicito, inkstų geldelių uždegimo, galvos smegenų naviko, meningito, pūslinės išvisos, ūminio kasos uždegimo, ūminio tulžies pūslės uždegimo, žarnų nepraeinamumo, apsinuodijimo simptomas. Neradus kitų ligų, adekvačiai gydomo nėščiųjų vėmimo prognozė dažniausiai yra palanki.

Komplikacijos

Vemdama 15-20 ir daugiau kartų per dieną, ligonė labai nusilpsta, būna sudirginta arba apatiška. Akių skleros, kūno oda ir gleivinės nusidažo geltonai, prasideda gelta, stiprėja intoksikacijos ir distrofijos požymiai, sutrinka centrinės nervų sistemos veikla, nėščioji ima kliedėti, gali ištikti koma. Temperatūra gali pakilti iki 38oC ir daugiau, pulsas padažnėja (100-120 k/min.) , krenta arterinis kraujospūdis, mažiau išsiskiria šlapimo. Nepradėjus gydyti, nėščioji gali mirti. Atkaklus daugkartinis vėmimas kenkia ne tik bendrai nėščiosios būklei, bet ir normaliam vaisiaus vystymuisi.

Tyrimai

Nėščiosios, kurias vėmimas nelabai vargina, tiriamos ir gydomos Moterų konsultacijose arba dieniniuose stacionaruose ambulatoriškai.

Dažnai vemiančios nėščiosios gydomos ligoninėje. Joms tikrinama kūno masės dinamika (2 kartus per savaitę, sunkiai sergančioms – kasdien ar kas antrą dieną) , matuojamas išgertų skysčių kiekis ir paros šlapimo kiekis, arterinis kraujospūdis, skaičiuojamas pulsas.

Atliekamas bendras ir biocheminis kraujo tyrimai: nustatomas elektrolitų, baltymų, gliukozės, bilirubino, kreatinino, šlapalo kiekis kraujyje, kepenų fermentų aktyvumas, kraujo pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyra) , hemoglobino koncentracija (dėl galimos mažakraujystės, kuri išsivysto ilgai vemiant) , hematokrito vertė (pagal ją nustatomas dehidratacijos laipsnis) .

Tiriamas šlapimas (įvertinamas šlapimo santykinis tankis ir pH, baltymų, gliukozės, ketoninų kūnų kiekis šlapime) .

Užrašoma elektrokardiograma (nes, sutrikus elektrolitų pusiausvyrai organizme, gali sutrikti širdies ritmas) .

Nėščiąją apžiūri terapeutas, okulistas (įvertina pakitimus akių dugne) , neuropatologas.

Gydymas

Svarbu tinkamai subalansuoti darbo ir poilsio režimą. Nėščioji turi išsimiegoti ir pailsėti. Tinka pasivaikščiojimai gryname ore, raminančios žolelių arbatos prieš miegą. Valgyti reikia 5-6 kartus per dieną, dažnai, po nedaug, tai, ko nėščioji nori. Ryte pabudus ir dar gulint lovoje, patariama suvalgyti ką nors sauso ir nesaldaus (džiūvėsėlį, sūrų sausainį, pienišką traškutį, meduolį, duonos riekelę) , neužsigeriant jokiais skysčiais. Po to reikia dar pagulėti 15 min. ir tik tada keltis pusryčiauti. Nėščioji turi išgerti pakankamą skysčių kiekį per parą (1,5-2 litrus) . Jei vėmimas nėra atkaklus ir gausus, medikamentai išvis neskiriami.

Tačiau vemiant daug kartų per parą, svarbu kuo greičiau atstatyti netekto vandens kiekį organizme, elektrolitų (kalio, natrio, kalcio, magnio, chloro) pusiausvyrą, likviduoti dehidratacijos ir eksikozės požymius. Tam reikalui skiriami 0,9% natrio chlorido, 5% gliukozės, Ringerio druskų tirpalai lašinėmis infuzijomis į veną. Dažniausiai jau vien nuo jų moters savijauta pagerėja. Nėščioji kasdien turi gauti pakankamą kiekį vitaminų (B1, B6, B12, C, A, E, D, folinės rūgšties) bei mineralinių medžiagų (ypač kalcio, magnio, fosforo, geležies) .

Jei minėtos priemonės nepadeda, skiriami raminantys (valerijono preparatai, sukatžolės mikstūra, benzodiazepinai) , vėmimą slopinantys centrinio poveikio vaistai, neuroleptikai.

Patarimai

Niekada nėštumo metu pačios negerkite vaistų nuo vėmimo, o tik gydytojui leidus ar paskyrus, kai tai neišvengiama!
Dauguma vėmimą slopinančių vaistų turi teratogeninį poveikį embriono vystymuisi ir gali sukelti apsigimimus!
Be to, dažniausiai nėščiųjų vėmimas praeina savaime, išnyksta nevartojant stiprių medikamentų.

Venkite kvapų ir maisto produktų, nuo kurių pykina. Gerkite tik negazuotą mineralinį vandenį, po nedaug, mažais gurkšneliais, atšaldytą.

Išmokite atsipalaidavimo pratimų, kurie padeda įveikti stresą ir nervinę įtampą (išsikalbėkite, išsimiegokite, suvalgykite ką nors labai skanaus ir gardaus, pasivaikščiokite, išsimaudykite po šiltu dušu, neskubėdamos išgerkite raminančios žolelių arbatos (mėtų, melisos, ramunėlių žiedų) , paskaninkite ją citrina ar šaukšteliu medaus) .

Atsigulkite ir pasiklausykite ramios muzikos.

Galite vartoti specialius vaistažolių mišinius arbatoms, skirtus specialiai nėščiųjų vėmimui gydyti. Jos gaminamos pagal gydytojo receptą, jų galima įsigyti specializuotose vaistažolių vaistinėse. Jomis gydydavosi mūsų senolės. Jos yra visiškai nekenksmingos nei nėščiajai, nei vaisiui, slopina vėmimą, pagerina apetitą.

Jeigu pykina tik rytais, kartais padeda aromaterapija (kvapų terapija) : 3-4 lašus mėtų aliejaus įlašinkite į karšto vandens puodelį ir iš vakaro pastatykite jį miegamajame; arba užlašinkite ant nosinaitės, kurią pasidėkite netoli pagalvės prieš einant miegoti.

Jeigu niekaip negalite užmigti vakarais, jus kankina nemiga, tuomet, kai skalbsite patalynę, skalaudamos į vandenį įlašinkite keletą lašų levandos ar ramunėlių aliejaus: patalynė maloniai kvepės, užmigsite greičiau, jausitės geriau.

Profilaktika

Esant nedažnam ir negausiam nėščiųjų vėmimui, reikia taikyti visas priemones, kurios veikia raminamai, gerai išsimiegoti, pailsėti, vengti tų faktorių, kurie sukelia vėmimą, rūpesčių ir stresų. Esant dažnam vėmimui, kai sutrinka normalus nėščiosios poilsis, maitinimasis, maistingųjų medžiagų įsisavinimas, pablogėja bendra savijauta, moteris nedelsdama turi kreiptis pas gydytoją ginekologą arba savo šeimos gydytoją. Po gydymo ligoninėje rekomenduojamas ambulatorinis bendras stiprinantis gydymas.