Neseniai sveikatos sistemoje nuvilnijo diskusijų banga, inspiruota gydytojo psichiatro pasisakymų. Reagavo žmogaus teisių gynėjai, visuomenės atstovai, ekspertai ir žiniasklaida – prasidėjo kalbos apie žmogaus teises, jų traktavimą, vertinimą, užtikrinimą ir jo praktinį įgyvendinimą. Ir paklausius daugelio pasisakančių, net ir prieštaraujančių vienas kitam, galima atrasti racionalų grūdą jų kalboje. Kaip gi taip?
Šį klausimą giliau savo komentare nagrinėja Andrej Rudanov – viešo intereso gynimu 25-erius metus užsiimantis gyvybės mokslų teisės ekspertas ir Lietuvoje veikiančios „European Life Science & Knowledge Institute“ atstovas.
Žmogaus teisės – universalios subjektinės teisės, priklausančios be išimties ir vienodai kiekvienam žmogui, nepriklausančios nuo teisinės sistemos ar kitų vietinių veiksnių, egzistuojančių atitinkamoje valstybėje arba teritorijoje. Tokias išvadas galime pasidaryti iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, ją lydinčių paktų bei įgyvendinimo praktikos.
Tad, kodėl gi, esant aiškiai ir gana universaliai pasaulinei žmogaus teisių gynimo sistemai, mes vis išgristame tai, kad skirtingos pasaulio ir ES valstybės, skirtingai užtikrina žmogaus teises sveikatos sistemoje ir jai giminingose srityse?
Priežasčių gali būti daug, tad pabandykime jas apibendrinti ir sisteminti:
- žmogaus teisė į gyvybę yra prigimtinė ir pamatinė, tačiau teisė į sveikatos priežiūrą (įskaitant jos kokybę, saugą, efektyvumą ir prieinamumą) yra išvestinė ir priklauso nuo konkrečios valstybės politinės ir teisinės sistemos;
- kuo platesnė ir įvairesnė sveikatos sistema, o taip pat kuo daugiau šalia jos giminingų arba persipinančių sričių, tuo daugiau būtinumo susitarti dėl esminių (kertinių, pamatinių) vertybių, principų ir sąlygų;
- jeigu valstybė siekia per sveikatos sistemą valdyti visuomenę (rinkėjus, iniciatyvines grupes ir pan.), galima pastebėti šiuos požymius:
- didesni (aukštesni) lūkesčiai formuojami pacientams, tačiau jų atsakomybės laipsnis už savo sveikatą yra mažinamas (nėra efektyvių ir veikiančių priemonių, kurios skatintų sąmoningumą ir atsakomybę);
- valstybės skiriamas sveikatos sistemos finansavimo dydis arba šio finansavimo mokėjimo sąlygos sudaro pagrindą lėtiniam deficitui;
- silpnesnės (finansine, organizacine ir teisine prasme) profesinės specialistų organizacijos (draugijos, sąjungos, klubai ir pan.);
- mažesnė visuomenės savarankiškumo įtrauktis į sveikatos sistemos valdymą ir finansavimą (savanoriškas sveikatos draudimas, pacientų mokėjimai, nevyriausybinėms organizacijoms tenkanti tikslinė parama (labdara) gydymui ir priemonių kompensavimui).
4. kuo daugiau kompetentingos institucijos, reguliuojančios sveikatos sistemą, skiria dėmesio sveikatos sistemos finansavimui valstybės lėšomis, tuo:
- sistema tampa inertiškesnė;
- poreikis itin tiksliai ir nuosekliai išgryninti saugomas žmogaus teises ir vertybes auga valandomis;
- svarbesnis ir didesnis vaidmuo tenka profesinei bendruomenei (specialistų profesinei savivaldai, draugijoms, sąjungoms ir pan.) bei ekspertinėms nevyriausybinėms organizacijoms.
Šis priežasčių sąrašas – nėra baigtinis, bet gana ryškus, atsižvelgiant į Lietuvos sveikatos sistemos realijas ir žmogaus teisių gynimą joje.
Apie „European Life Science & Knowledge Institute“:
„European Life Science & Knowledge Institute“ (ELSKI) yra gyvybės mokslų srities ekspertinė organizacija, kurios tikslas – remti stiprių, tvarių, nuoseklių ir subalansuotų sveikatos, socialinių bei švietimo sistemų kūrimą, vystymą, augimą ir tobulėjimą, pagrįstą pamatinėmis žmogaus teisėmis, demokratinėmis vertybėmis, valstybės, visuomenės ir specialistų kompetencija ir kvalifikacija, profesionalumu, dalykišku įsitraukimu ir visapusiška tarpusavio pagarba ir pagalba, skatinančiomis visų atitinkamos sistemos dalyvių atvirumą, atskaitomybę bei atsakomybę už jų sprendimus ir dalyvavimą šioje sistemoje.
Pranešimą paskelbė: Viktorija Žilinskaitė, Viktorija Žilinskaitė
