ENCEFALITAS

Encefalitas – infekcinis nervų sistemos susirgimas, pažeidžiantis galvos smegenis. Sukeliamas uždegimas, kuris labiau pažeidžia tam tikras galvos smegenų vietas. Priklausomai nuo ligos sukėlėjo, sunkumo, uždegimo intensyvumas bei išeitys būna skirtingos. Uždegimo zonos gali išgyti be liekamųjų reiškinių arba jose prasideda randėjimas (gliozė) , galintis sukelti klinikinius simptomus, kurie išlieka ir praėjus uždegimui, o kartais – visą gyvenimą.

Ligos priežastys

Dažniausi sukėlėjai yra virusai: erkinio encefalito (arbovirusai) , tymų, epideminio parotito („kiaulytės”) , pūslelinės (Herpes grupės) , enterovirusai, adenovirusai, kiti sukėlėjai retesni (mikoplazmos, pirmuonys – toksoplazmos, kt.) . Encefalitas gali išsivystyti, sergant meningitu; tada dažniausia priežastis yra bakterijos, o liga vadinama meningoencefalitu, nes kartu pažeidžiami smegenų dangalai ir pačios galvos smegenys. Kartais encefalitas gali išsivystyti jau persirgus infekcine liga, po vakcinacijos, sergant piktybiniais navikais.

Dažniausias virusinis encefalitas Lietuvoje – erkinis. Erkinio encefalito virusą platina erkės; juo užsikrečiama erkės įkandimo metu arba vartojant maistui nepakankamai termiškai apdorotą sergančių karvių, ožkų pieną (pastaruoju atveju gali susirgti visa šeima) . Lietuva laikoma didelio sergamumo erkių platinamomis ligomis zona, nes 30,2 proc. teritorijos sudaro miškai. Didžiausias sergamumas vidurio Lietuvoje (Šiaulių, Panevėžio, Kauno apskrityse) , nuo gegužės iki spalio (ypač liepos-rugsėjo) mėnesio. Serga įvairaus amžiaus, dažniau kaimo, negu miesto gyventojai. Susergama per 3-7 (kartais 1-30) dienas nuo užsikrėtusios erkės įsisiurbimo.
Apie 80-90 proc. suaugusių žmonių yra užsikrėtę paprastosios pūslelinės virusu (Herpes simplex, HSV) ankstyvoje vaikystėje. Kuo žemesnis šalies socialinis-ekonominis išsivystymas, tuo anksčiau ir didesnė visuomenės dalis esti užsikrėtę šiuo virusu. Užsikrečiama oro-lašeliniu būdu, per gleivines, virusas nukeliauja į nervų sistemos mazgus ir juose užsilieka, o susilpnėjus imunitetui gali suaktyvėti ir sukelti įvairių organų pažeidimą, taip pat ir encefalitą. Sergamumas herpetiniu encefalitu siekia 3-4 atvejus iš 1 mln. gyventojų per metus, dažnis nepriklauso nuo amžiaus ir lyties, neturi sezoniškumo ir geografinio paplitimo.

Simptomai

Ligos eiga

Encefalitui būdingi galvos smegenų pažeidimo simptomai, kuriuos įvertina gydytojas neurologas: dvejinimasis, neaiškus matymas, veido perkreipimas, klausos, uoslės, kalbos, rijimo sutrikimai, galūnių pasilpimai ar net paralyžiai, pusiausvyros nestabilumas, užtirpimai, šlapinimosi ar/ir tuštinimosi sutrikimai. Dažnai stebimi įvairaus pobūdžio epilepsiniai priepuoliai. Galimi psichinės veiklos sutrikimai: pakitęs suvokimas, atmintis, elgesys bei interpretacijos (kliedesiai, haliucinacijos) , nesiorientavimas aplinkoje, laike, savyje; kartais išsivysto įvairūs miego sutrikimai. Encefalito metu būna įvairaus laipsnio sąmonės slopinimas: vangumas, nenoras veikti (apatija) , mieguistumas; sunkesniais atvejais pacientas gali menkai ar visiškai nereaguoti į aplinką. Kartu dažniausiai esti ir kiti, meningitui būdingi simptomai: galvos skausmas, pykinimas ar/ir vėmimas, sprando raumenų įtempimas, bendras negalavimas, karščiavimas, padidėjęs jautrumas aplinkos dirgikliams (šviesos baimė, nemalonūs įprasti garsai, prisilietimas) .

Virusiniai encefalitai, meningoencefalitai paprastai esti ūmūs. Pradžioje galimi bendro negalavimo simptomai: silpnumas, nuovargis, apetito stoka, raumenų skausmai. Kartais eiga gali būti žaibinė – itin sunki ir greita, pvz., povakcininio, poinfekcinio hemoraginio encefalito, meningoencefalito, ypač kai nusilpęs imunitetas. Herpetinis encefalitas taip pat pasižymi sunkia eiga ir bloga prognoze – jo negydant, per 7-14 parų 70-80 proc. ligonių miršta. Erkinio encefalito metu būdingas dvifazis karščiavimas: pakilusi temperatūra po kelių dienų nukrenta ir, praėjus 4-5 paroms, vėl pakyla. Tam tikrais atvejais encefalito eiga gali būti vangesnė – simptomai vystosi savaitėmis, mėnesiais.

Komplikacijos

Pūlingo meningoencefalito atveju gali susiformuoti pūlinys (abscesas) ar platesnė pūlių sankaupa (empiema) , tada būtinas operacinis gydymas. Jei liga anksti nustatoma ir skubiai gydoma, įmanomas visiškas pasveikimas (ypač erkinio encefalito atveju) . Tačiau galimi liekamieji reiškiniai: nuovargis, atminties (ypač trumpalaikės) bei dėmesio koncentracijos sutrikimas, elgesio ar mokymosi sutrikimai, o sunkiais, komplikuotais atvejais (ypač herpetinio encefalito atveju) – paralyžiai (galūnių pasilpimai) , klausos, uoslės, regos sutrikimai, epilepsija, intelekto defektai.
Kitos komplikacijos: infekcijos išplitimas į kitus organus, prisidedanti antrinė infekcija, pragulos.

Tyrimai

Diagnozės nustatymui būtinas smegenų skysčio tyrimas. Smegenų skysčio gaunama, atlikus juosmeninę (liumbalinę) punkciją – įdūrus specialia adata tarp dviejų stuburo slankstelių apatinėje juosmens dalyje į kietojo smegenų dangalo maišą. Procedūros metu nustatomas padidėjęs smegenų skysčio slėgis, o ištyrus laboratorijoje – padidėjęs ląstelių skaičius ir baltymo kiekis. Lemiamą reišmę encefalito diagnozei ir specifinio gydymo parinkumui turi smegenų skystyje nustatyta vyraujanti uždegiminių ląstelių, t.y. leukocitų, rūšis (neutrofilai vyrauja bakterinio/pūlingo, limfocitai – virusinio/serozinio encefalito atveju) , taip pat gliukozės kiekis, bakteriologiniai, virusologiniai ir imunologiniai (specifinių antikūnų prieš konkretų sukėlėją nustatymas) tyrimai.
Labai svarbūs neurovizualiniai tyrimai: galvos smegenų kompiuterinė ar/ir magnetinio rezonanso tomografija.
Laboratoriniame kraujo tyrime stebimi nevienodai išreikšti uždegiminiai pakitimai.
Kiti tyrimai padeda nustatyti infekcijos šaltinį, komplikacijas, atmesti kitas panašias ligas. Retais atvejais, atlikus daug įvairių tyrimų, diagnozė išlieka neaiški, o specifinio gydymo atidėlioti negalima, – tuomet tenka atlikti galvos smegenų biopsiją: operaciniu būdu ištyrimui paimamas nedidelis galvos smegenų gabalėlis ir ištiriamas mikroskopiškai specifiniais metodais.

Gydymas

Encefalitas – skubios medicininės pagalbos reikalaujanti būklė: įtarus šią ligą, būtina pacientą paguldyti į ligoninę. Ligonį tiria ir gydo neurologas, infekcionistas ar/ir gydytojas reanimatologas, jei būklė labai sunki. Virusiniams encefalitams daugeliu atvejų nėra specifinio priešvirusinio gydymo, todėl visais atvejais taikomi smegenų pabrinkimą mažinantys, nuskausminantys, priešuždegiminiai vaistai, palaikomas skysčių ir maisto medžiagų balansas. Jei ligonio būklė sunki, tenka švirkšti vaistus į raumenis ar į veną, maitinti per zondą, kuris įkišamas per nosį ar burną į tolesnę virškinimo trakto sritį, įvesti kateterį į šlapimo pūslę, taikyti pagalbines priemones kvėpavimui užtikrinti. Kai kuriems virusiniams encefalitams gydyti sukurti specifiniai priešvirusiniai vaistai, kuriuos reikėtų skirti kuo anksčiau, nustačius ar įtarus konkretų ligos sukėlėją. Herpetinis encefalitas gydomas acikloviru, citomegaloviruso sukeltam encefalitui gydyti skiriamas gancikloviras. Erkinio encefalito sukėlėjui specifinio priešvirusinio gydymo nėra.
Pūlingi meningoencefalitai gydomi antibakteriniais preparatais, kurie parenkami pagal konkretų sukėlėją. Jei ligos priežastis – infekcijos židinys, esantis kurioje nors kūno dalyje, būtina pirmiausia gydyti infekcijos židinį vaistais ar operaciniu būdu. Visais atvejais labai svarbi ligonio slauga; jei pacientas negali vartytis lovoje, būtina jį dažnai (kas 1-2 valandas) perversti. Praėjus ūmiam periodui, svarbiausią reikšmę turi reabilitacinės priemonės: masažas, mankšta, kalbos lavinimas (logopedo pamokos) ir pan.

Patarimai

Atsiradus šviesos baimei, ypač su galvos skausmu, raudonu ar violetiniu odos ar/ir gleivinių bėrimu, atkakliam pykinimui ar vėmimui, mieguistumui, kuo skubiau kreiptis į gydytoją.
Jei kūdikis tampa irzlus ar vangus, apčiuopiate įtemptą ar pulsuojantį momenėlį, skubiai kviesti greitąją medicinos pagalbą.
Kontaktavę su ligoniu asmenys taip pat turi būti apžiūrėti gydytojo.
Jei buvo įkandusi erkė, o po kelių parų sukarščiavote, kreipkitės į gydytoją.

Profilaktika

Erkinio encefalito profilaktikai galima specifinė vakcinacija, pageidautina, ne vėliau kaip 10 dienų prieš galimą kontaktą su erkėmis; po metų reikėtų skiepyti pakartotinai. Privaloma vakcinacija nuo tymų, parotito, raudonukės (skiepijami kūdikiai ir vaikai) . Galima vakcinacija nuo meningokoko, Haemophilus influenzae – vakcinuojami kūdikiai, vyresni vaikai ar/ir suaugę.
Asmenys, kurie kontaktavo su meningokokiniu meningitu sergančiu ligoniu, gali būti vakcinuojami, profilaktiškai skiriami antibiotikai.
Svarbus savalaikis visų infekcinių ligų, kurios gali tapti meningoencefalito priežastimi, gydymas.