Realiausia yra implantacinė teorija, kuri teigia, kad dėl įvairių priežasčių per mėnesines dalis atsisluoksniuojančios gimdos gleivinės ląstelių iš gimdos ertmės su krauju pro kiaušintakius patenka į pilvo ertmę ir implantuojasi kiaušidėse, kiaušintakiuose, gimdos raiščiuose, pilvaplėvėje, ant plonųjų ir storųjų žarnų. Šios pakitusios gimdos gleivinės ląstelės gali plisti limfa ir krauju į gretimus ir tolimus audinius ir organus; tai paaiškina endometriozės židinių atsiradimą atokiose vietose (inkstuose, bamboje, pooperaciniuose randuose, stuburo kanale, bronchuose, plaučiuose ir kitur) . Dauguma gydytojų implantacinę teoriją laiko teisingiausia, nes pastebėta, kad daugiau moterų suserga endometrioze po įvairių ginekologinių gimdos kūno ir gimdos kaklelio operacijų, po abortų, gimdos ertmės abrazijų, kai pažeidžiamas gimdos gleivinės vientisumas. Tuomet gimdos gleivinės fragmentai patenka į gretimus pažeistus audinius, prigyja ir pradeda vešėti.
Pagal kitą – embrioninę teoriją endometriozė atsiranda dėl įvairių pokyčių embrioniniu vystymosi laikotarpiu. Šią teoriją patvirtina tai, kad endometrioze dažniau suserga tos moterys, kurioms yra lytinių, šlapimą išskiriančių organų ir žarnyno sklaidos trūkumų.
Trečioji – metaplazijos teorija teigia, kad endometriozės židiniai atsiranda tada, kai pilvaplėvė ir kiti audiniai, veikiami hormonų estrogenų, uždegimo metu susidarančių medžiagų prostaglandinų, mechaninių traumų, virsta audiniais, panašiais į gimdos gleivinę. Ši teorija remiasi tuo, kad endometrioze suserga vyrai, ilgą laiką dėl prostatos vėžio gydyti estrogenais.
Didžiulę reikšmę endometriozės išsivystymui turi genetinis polinkis ir paveldimumas: jeigu artimiausios giminės (motina, seserys) serga endometrioze, tai rizika susirgti šia liga padidėja 7 kartus. Jeigu moterys yra vieno kiaušinėlio dvynės ir viena iš jų serga šia liga, tai antrajai rizika susirgti yra 57%.
Nustatytas akivaizdus ryšys tarp sergamumo endometrioze ir kai kurių autoimuninių ligų, pavyzdžiui, sisteminės raudonosios vilkligės. Visos moterys, sergančios endometrioze, turi imuninės sistemos defektų: sumažėja natūralių imuninių ląstelių – žudikų – aktyvumas, todėl organizmas nebeįstengia apsivalyti nuo gimdos gleivinės ląstelių, mėnesinių metu patekusių į pilvo ertmę, ir jų nesunaikina.
Pastarųjų metų mokslo atradimai visiškai pakeitė požiūrį į endometriozę kaip ligą ir ją sukeliančias priežastis. Endometriozė traktuojama kaip autoimuninė bendra viso organizmo liga, kurios pagrindas – dideli imuninės sistemos pokyčiai.
Statistiškai nustatyta, jog dažniau serga tos moterys, kurioms vėliau prasidėjo mėnesinės, kurios vėliau ir mažiau gimdė.
Negydoma endometriozė linkusi progresuoti ir pereiti į vis sunkesnę stadiją.
I stadija – pilvaplėvėje randami 1-3 cm paviršiniai židiniai, dešinėje kiaušidėje mažesni nei 1cm paviršiniai židiniai ir voratinklinės sąaugos;
II stadija – pilvaplėvėje matomi didesni nei 3 cm ploto gilūs židiniai, dešinėje kiaušidėje mažesni nei 1cm paviršiniai židiniai ir voratinklinės sąaugos, kairėje kiaušidėje mažesni nei 1cm paviršiniai židiniai;
III stadija – pilvaplėvėje didesni nei 3cm ploto paviršiniai ir gilūs židiniai, aplink dešiniąją kiaušidę ir dešinįjį kiaušintakį voratinklinės sąaugos, kairiojoje kiaušidėje 1-3 cm gilūs židiniai, ryškios sąaugos, aplink kairįjį kiaušintakį taip pat ryškios sąaugos, dalinai užakusi užgimdinė įduba;
IV stadija – pilvaplėvėje matomi didesni nei 3cm ploto paviršiniai ir gilūs židiniai, dešinėje ir kairėje kiaušidėje 1-3 cm gilūs židiniai ir ryškios sąaugos, aplink kairįjį kiaušintakį ryškios sąaugos, pilnai užakusi užgimdinė įduba.
Visiškai išgydyti pažengusios endometriozės neįmanoma; tai liga visam gyvenimui. Jos eiga žymiai pagerėja nėštumų metu ir postmenopauzėje.
Tačiau endometrioze serganti moteris paprastai tampa nevaisinga: sąaugos ir randai deformuoja, perlenkia kiaušintakius, trukdo spermai tekėti kiaušintakiais ir kiaušialąstei patekti į kiaušintakį, kiaušintakių galai užanka. Sąaugos apraizgo kiaušides lyg voratinklis ir tvirtai jas sukausto lyg šarvuose. Be to, kiaušidžių geltonkūnis gamina nepakankamai gestagenų, palaikančių nėštumą. Šioms moterims dažniau pasitaiko savaiminių persileidimų (40% atvejų) lyginant su sveikomis moterimis populiacijoje (15-25%) . Tačiau nerasta ryšio tarp ligos stadijos ir savaiminių persileidimų dažnio.
2. Endometriozė beveik visada sukelia nevaisingumą.
3. Endometriozės židiniai, kur jie bebūtų, gali suvėžėti.
4. Kitos komplikacijos priklauso nuo to, kokiuose organuose yra naujieji endometriozės židiniai:
· Jeigu endometriozės židiniai yra žarnyne, virškinamajame trakte, bus pilvo skausmas, skausmingas tuštinimasis, kraujavimas iš tiesiosios žarnos, besikartojantys vidurių užkietėjimai.
Jeigu pažeisti šlapimo takai, vargina inkstų diegliai – aštrus skausmas juosmenyje, plintantis žemyn į tarpvietę, kirkšnis ir tos pusės šlaunį, šlapime atsiranda kraujo priemaiša.
Esant endometriozės židiniams plaučiuose ir bronchuose, periodiškai atsikosima krauju mėnesinių metu, gali būti gausesnis kraujavimas iš kvėpavimo takų.
Stuburo kanale ir nugaros smegenų dangaluose esantys endometriozės židiniai gali sukelti kraujavimą po voratinkliniu smegenų dangalu.
Kraujavimas iš šlapimo organų ir tiesiosios žarnos bei skausmingas tuštinimasis, sergant endometrioze, pasitaiko gana dažnai.
Po to ji apžiūrima, ištiriama per makštį ir tiesiąją žarną: čiuopiama standi, padidėjusi, nelygiu paviršiumi, ribotai paslanki dėl sąaugų arba nulinkusi link stuburo nepaslanki fiksuota gimda, cistos kiaušidėse, skausmingas užpakalinis makšties skliautas. Gimdos dydis ryškiai kinta: prieš mėnesines gimda gerokai padidėja (nes gimdos sienoje esantys endometriozės židiniai pritvinksta krauju) ; po mėnesinių gimda sumažėja. Tiriant per tiesiąją žarną, čiuopiami skausmingi endometriozės mazgeliai užgimdinėje įduboje.
Gimdos kaklelis apžiūrimas optiniu vaizdą didinančiu prietaisu – kolposkopu: ant gimdos kaklelio paviršiaus matyti tamsių, krauju prisipildžiusių pūslelių, kurios ypač išryškėja mėnesinių metu, įplyšę kraujuoja „šokoladinėmis” išskyromis ir atrodo kaip opelės nelygiais kraštais.
Gimdos ir kiaušidžių būklė įvertinama ultragarsinio tyrimo metu, atliekant transvaginalinę echoskopiją; šis tyrimas organizmui absoliučiai nekenksmingas ir gali būti kartojamas keletą kartų.
Iš rentgenologinių tyrimų naudojama histerosalpingografija, kuomet gimdos ertmė ir kiaušintakiai užpildomi rentgenokontrastine medžiaga ir po to atliekamos rentgeno nuotraukos – histerosalpingogramos.
Optiniu endoskopiniu prietaisu histeroskopu, įvestu iš išorės pro makštį ir gimdos kaklelio kanalą į gimdos ertmę, galima iš vidaus apžiūrėti gimdos gleivinę: šviesiai rausvos gimdos gleivinės fone matomos tamsiai raudonos įėjimo angos į daugybines endometriozės kriptas, išvarpytas „bičių korių” vaizdas. Šis tyrimas vadinamas histeroskopija.
Papildomos informacijos apie ligą suteikia kompiuterinės tomografijos ir branduolinio magnetinio rezonanso tyrimo metodai.
Be to, ištiriamas tam tikros medžiagos CA 125 kiekis kraujyje.
Nė vienas iš išvardytų tyrimo būdų tiesiogiai nepatvirtina endometriozės diagnozės ir turi tik pagalbinį vaidmenį. Endometriozės diagnostikoje esminis momentas yra laparoskopija, įtartinų židinių biopsija ir gautų audinių pathistologinis ištyrimas.
Laparoskopijos metu ant mažojo dubens pilvaplėvės, gimdos, kiaušidžių, aplink kiaušintakius, užgimdinėje įduboje ir kitur matomi juodi ir tamsiai mėlyni židiniai, apsupti žvaigždės pavidalo balkšvų susiraukšlėjimų – randų, baltos sustorėjusios dėmės su tamsiu taškeliu viduryje arba plokšti raudoni židiniai, kurie atrodo kaip plokščios pūslelės ar polipai. Laparoskopijos metu galima įvertinti kiaušintakių praeinamumą, išdalinti sąaugas, išlaisvinti kiaušides, nustatyti ligos išplitimą, elektriniu kauteriu prideginti ir sunaikinti endometriozės židinius, pašalinti endometrioidines kiaušidžių cistas. Taigi, laparoskopija yra ne tik tyrimo, bet ir gydymo būdas.
Būtina koreguoti nervų sistemos sutrikimus, vengti stresinių situacijų, psichoemocinių traumų, didelių fizinių perkrovų, reguliuoti darbo ir poilsio režimą, vartoti organizmą stiprinančius multivitaminus.
Jei nustatyta I endometriozės stadija, pacientės amžius ties menopauzės riba, nėra ryškių ligos simptomų, ligonė gali būti tik stebima; jeigu yra I endometriozės stadija jaunai moteriai arba II-IV endometriozės stadija bet kokio amžiaus moteriai, gydymas yra būtinas. Dažniausiai užtenka laparoskopinio operacinio gydymo būdo, tačiau labai išplitusios endometriozės atveju gali būti atliekama laparotomija ir radikali operacija – kiaušidžių, kiaušintakių ir visos gimdos pašalinimas.
Paprastai 3 mėn. prieš operaciją skiriamas medikamentinis gydymas endometriozės židinių sumažinimui. Pašalinus gimdą su abiem kiaušidėmis, po operacijos turi būti skiriama pakaitinė moteriškų lytinių hormonų terapija. Hormonai slopina estrogenų sintezę organizme, sukelia endometriozės židinių sunykimą – atrofiją, nutraukia jų vešėjimą ir kraujavimo ciklus. Efektyvaus gydymo rodiklis – gimdos gleivinės sunykimas, visiškai išnykusios mėnesinės, užslopinta kiaušidžių veikla; tik tuomet nyksta ir endometriozės židiniai.
Gydymui naudojamos 4 vaistų grupės: mažų estrogenų dozių monofaziniai geriamieji kontraceptikai, progestinai (gestagenai) , antiprogestinai ir gonadotropinus išlaisvinančių hormonų agonistai (GnRH agonistai) . Visi šie vaistai skiriami tik griežtai pagal indikacijas ir tik gydytojo, individualiai kiekvienai ligonei pagal klinikinę situaciją, nes sukelia daug pašalinių reiškinių.
Monofaziniai geriamieji kontraceptikai dėl savo švelnaus poveikio endometriozei gydyti skiriami retai, tik esant I-II ligos stadijai, jei moteris jauna ir ateityje nori turėti vaikų. Tuomet atliekamas operacinis endometriozės židinių pašalinimas, o po to skiriami mažų estrogenų dozių monofaziniai geriamieji kontraceptikai 6-12 mėn. iš eilės. Šie vaistai taip pat gali būti skiriami ir esant labiau pažengusiai ligai po pravesto 6 mėn. gydymo GnRH agonistais, norint išvengti ligos progresavimo. Gydant monofaziniais geriamaisiais kontraceptikais, 60-95% ligonių išnyksta skausmai mažajame dubenyje, tačiau liga praėjus metams po gydymo 18% ligonių recidyvuoja.
Skiriant progestinus (gestagenus) , ligos gydymo efektas didesnis, bet pašaliniai reiškiniai taip pat stipresni. Jaunai moteriai sukeliama dirbtinė menopauzė: užslopinama kiaušidžių veikla, suplonėja ir sunyksta gimdos gleivinė, visiškai dingsta mėnesinės, gali būti pykinimas, vėmimas, nutukimas, skysčių susilaikymas organizme, labai stiprūs galvos skausmai net iki psichozės (dėl smegenų paburkimo) , kraujavimas iš gimdos dėl estrogenų trūkumo, depresija ir nuotaikos svyravimai. Gydoma 3-6 mėn. Papildomai pašaliniams reiškiniams sumažinti skiriamos normalios kasdieninės natūralių estrogenų dozės.
Galvos skausmas, pabrinkimai ir skysčių susikaupimas organizme gydomi diuretikais – šlapimą varančiais vaistais, kava, stipria arbata.
Antiprogestinai padidina vyriško lytinio hormono testosterono kiekį kraujyje, iki minimumo sumažina estrogenų kiekį kraujyje, nutraukia ciklinius gonadotropinių hormonų kitimus, sukelia endometriozės židinių degeneraciją ir išnykimą. Jie sukelia nemažai nepageidaujamų šalutinių reiškinių (pykinimą, raumenų mėšlungį, nutukimą, plaukų slinkimą iki nuplikimo, spuogus, seborėją, odos riebumą) , todėl jaunoms moterims vartojami tik tada, kai dėl endometriozės yra gausūs kraujoplūdžiai iš gimdos. Tačiau turi išskirtinį imunologinį efektą: gerai veikai gydant ne tik endometriozę, bet ir greta esančias autoimunines ligas.
GnRH agonistai yra efektyviausi: jiems veikiant pradeda mažiau gamintis gonadotropinų, kiaušidės gamina mažiau lytinių hormonų ir vystosi dirbtinės menopauzės būklė. Šie vaistai purškiami į nosį arba leidžiami injekcijomis į šalia bambos esantį riebalinį paodį. Vaistai išleidžiami pritraukti į vienetinius sterilius švirkštus su specialia adata. Gydoma ilgiau negu 6 mėn. Svarbiausi GnRH agonistų sukeliami pašaliniai reiškiniai yra didelė gimdos gleivinės atrofija ir osteoporozė (kaulų išretėjimas) . Osteoporozė gydoma normaliomis kasdieninėmis organizmui reikalingomis estrogenų dozėmis ir kalcio preparatais.
Gydant endometriozę, būtinai skiriami enzimai; jie sumažina sąaugų kiekį ir apsaugo nuo naujų endometriozės židinių atsiradimo. 50-60% atvejų endometriozės židiniai nejautrūs GnRH agonistams, todėl tuomet sisteminiai enzimai ypač efektyvūs. Tai fermentiniai preparatai, kurie beveik neturi šalutinių reiškinių, iš esmės gerai toleruojami, net ir gydant ilgai, didelėmis dozėmis.
Nedarykite abortų: jei artimiausiu metu neplanuojate pastoti, naudokite kurį nors iš daugelio kontracepcijos metodų.
Jaunoms moterims reikia stengtis daryti kuo mažiau gimdos gleivinę žalojančių diagnostikos tyrimų, jei nėra būtina, neskirti chirurginių gimdos kaklelio gydymo būdų.
Po gimdymo svarbu gerai susiūti gimdos kaklelio plyšimus, neįverčiant į siūlę gimdos kaklelio kanalą išklojančios gleivinės.
Ir, be abejo, atsiradus minėtiems ligos simptomams ir nusiskundimams, reikia kuo anksčiau pasitikrinti pas ginekologą.
