Endocervicitas – tai gimdos kaklelio uždegimas.
Ligos priežastys
Ligą sukelia chlamidijos (Chlamydia trachomatis) , gonokokai (Neisseria gonorrhoeae) , virusai, pirmuonys – trichomonos (Trichomonas vaginalis) , – šie sukėlėjai dažniausiai perduodami lytiniu keliu;
taip pat Haemophilus influenzae, A grupės streptokokai, pneumokokai – šie mikroorganizmai išplinta po organizmą kraujo keliu, sergant kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis;
anaerobinės bakterijos (Gardnerella vaginalis, peptostreptokokai, Prevotella) – šie patogeniniai mikroorganizmai atsiranda makštyje, sutrikus jos natūralios floros pusiausvyrai ir sergant bakterine vaginoze;
žarninės lazdelės (Escherichia coli) , stafilokokai, Candida grybeliai – jie patenka iš makšties į gimdos kaklelio kanalo spindį kylančiuoju keliu, sergant makšties uždegimu – kolpitu.
Nesugiję seni gimdos kaklelio plyšimai gimdymo metu, išsivertusi gimdos kaklelio kanalo gleivinė (vadinama gimdos kaklelio ektropionu) , makštyje bujojanti negydoma patogeninė flora sudaro palankias sąlygas susirgti endocervicitu. Besidauginančių patogeninių mikrobų išskiriami fermentai pažeidžia natūralų apsauginį organizmo barjerą – gimdos kaklelio kanalo gleives. Tada infekcijos sukėlėjai gali išplisti gimdos ertmėje, kiaušintakiuose, patekti į pilvo ertmę ir sukelti mažojo dubens uždegiminę ligą (endometritą, adneksitą, peritonitą) .
taip pat Haemophilus influenzae, A grupės streptokokai, pneumokokai – šie mikroorganizmai išplinta po organizmą kraujo keliu, sergant kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis;
anaerobinės bakterijos (Gardnerella vaginalis, peptostreptokokai, Prevotella) – šie patogeniniai mikroorganizmai atsiranda makštyje, sutrikus jos natūralios floros pusiausvyrai ir sergant bakterine vaginoze;
žarninės lazdelės (Escherichia coli) , stafilokokai, Candida grybeliai – jie patenka iš makšties į gimdos kaklelio kanalo spindį kylančiuoju keliu, sergant makšties uždegimu – kolpitu.
Nesugiję seni gimdos kaklelio plyšimai gimdymo metu, išsivertusi gimdos kaklelio kanalo gleivinė (vadinama gimdos kaklelio ektropionu) , makštyje bujojanti negydoma patogeninė flora sudaro palankias sąlygas susirgti endocervicitu. Besidauginančių patogeninių mikrobų išskiriami fermentai pažeidžia natūralų apsauginį organizmo barjerą – gimdos kaklelio kanalo gleives. Tada infekcijos sukėlėjai gali išplisti gimdos ertmėje, kiaušintakiuose, patekti į pilvo ertmę ir sukelti mažojo dubens uždegiminę ligą (endometritą, adneksitą, peritonitą) .
Simptomai
Gausios išskyrosGelsvos, žalsvos, pūlingos išskyros iš lytinių takųDvokiančios išskyros iš lytinių takųSkausmas pilvo apačioje„Deginimo” pojūtis makštyjeMakšties niežėjimasMakšties perštėjimas
Ligos eiga
Moteris, serganti ūminiu endocervicitu, skundžiasi gausiomis išskyromis iš lytinių takų. Pakinta išskyrų pobūdis: išskyros tampa pūlingos – gleivingos ar pūlingos-vandeningos, gelsvos, žalsvos, drumstos, neskaidrios, kartais nemalonaus kvapo. Būdingas įvairaus intensyvumo skausmas pilvo apačioje, dažniausiai maudžiantis, atsiranda nemalonūs pojūčiai makštyje (deginimas, niežėjimas, perštėjimas) .
Bendra moters būklė nenukenčia, išlieka patenkinama. Tinkamai ir savalaikiai gydant ūminį endocervicitą, visiškai pasveikstama, išvengiama komplikacijų.
Bendra moters būklė nenukenčia, išlieka patenkinama. Tinkamai ir savalaikiai gydant ūminį endocervicitą, visiškai pasveikstama, išvengiama komplikacijų.
Komplikacijos
Ūminis endocervicitas gali komplikuotis gimdos gleivinės uždegimu (endometritu) , kiaušintakių ir kiaušidžių uždegimu (adneksitu) , pilvaplėvės uždegimu (peritonitu) . Ūminis endocervicitas negydant gali pereiti į lėtinį. Sergant lėtiniu endocervicitu susilpnėja gimdos kaklelio gleivinės paburkimas, sumažėja išskyrų, jos pasidaro skaidresnės, be pūlingų priemaišų; lėtinis endocervicitas gali komplikuotis mažojo dubens lėtine uždegimine liga. Lėtinė infekcija lytiniuose takuose gali būti moters nevaisingumo priežastis.
Tyrimai
Gydytojas ginekologas, apžiūrėdamas makštį ir gimdos kaklelį skėtikliais, mato paraudusią gimdos kaklelio kanalo išorinę angą, paburkusius audinius, kurie yra trapūs, ir palietus šią vietą vatos tamponėliu ar mentele lengvai rasoja krauju; gausias gelsvas, žalsvas, pūlingas-vandeningas išskyras makštyje. Čiuopiant gimdos kaklelis skausmingas, skausmingumas padidėja jį judinant. Specialiu prietaisu – kolposkopu – apžiūrimas gimdos kaklelis, įvertinamas padidintas jo vaizdas, gleivinės kontūrai. Dažnai nustatomas gimdos kaklelio kanalo gleivinės išsivertimas (ektropionas) , gimdos kaklelio makštinės dalies epitelio defektai (jodui neigiamos zonos, keratozės židiniai, uždegimo plotai, erozijos ir kt.) .
Be to, atliekami makšties išskyrų bei išskyrų iš gimdos kaklelio kanalo tepinėliai ir bakterioskopinis tyrimas. Plonyčiu vatos tamponėliu įeinama į gimdos kaklelio kanalą ir iškrapštoma pūlingų gleivių. Jos įvertinamos baltame fone, juodame fone, nustatoma jų spalva ir konsistencija. Išskyros tepamos ant objektinio stiklelio, dažomos Gramo būdu ir mikroskopuojamos. Matomas pilnas regėjimo laukas leukocitų, mikrobų salelės. Jeigu yra intraląsteliniai gramneigiami diplokokai, tai gali būti gonokokinis endocervicitas. Gali būti randami kiti mikrobai. Jeigu nerandama jokių kitų mikrobų, gonokokų, išankstinė diagnozė yra chlamidijinis endocervicitas. Chlamidijos nustatomos sudėtingesniais laboratoriniais metodais (ląstelių kultūra, ELISA imunofermentiniu metodu, naudojant chlamidijų fermentą, imunofluorescentiniu metodu, naudojant tiesioginius fluorescuojančius antikūnus) . Išskyros iš makšties ir gimdos kaklelio kanalo taip pat sėjamos į specialias maitinamąsias terpes, tikintis labaratorijoje išauginti bakterijų kultūras, identifikuoti infekcijos sukėlėją (bakteriologinis tyrimo metodas) ir nustatyti jo jautrumą konkretiems antibiotikams (antibiotikograma) . Tačiau apie 50% atvejų nerandama nei gonokokų, nei chlamidijų, nei kitų mikrobų, ir endocervicito priežastis lieka nežinoma.
Be to, atliekami makšties išskyrų bei išskyrų iš gimdos kaklelio kanalo tepinėliai ir bakterioskopinis tyrimas. Plonyčiu vatos tamponėliu įeinama į gimdos kaklelio kanalą ir iškrapštoma pūlingų gleivių. Jos įvertinamos baltame fone, juodame fone, nustatoma jų spalva ir konsistencija. Išskyros tepamos ant objektinio stiklelio, dažomos Gramo būdu ir mikroskopuojamos. Matomas pilnas regėjimo laukas leukocitų, mikrobų salelės. Jeigu yra intraląsteliniai gramneigiami diplokokai, tai gali būti gonokokinis endocervicitas. Gali būti randami kiti mikrobai. Jeigu nerandama jokių kitų mikrobų, gonokokų, išankstinė diagnozė yra chlamidijinis endocervicitas. Chlamidijos nustatomos sudėtingesniais laboratoriniais metodais (ląstelių kultūra, ELISA imunofermentiniu metodu, naudojant chlamidijų fermentą, imunofluorescentiniu metodu, naudojant tiesioginius fluorescuojančius antikūnus) . Išskyros iš makšties ir gimdos kaklelio kanalo taip pat sėjamos į specialias maitinamąsias terpes, tikintis labaratorijoje išauginti bakterijų kultūras, identifikuoti infekcijos sukėlėją (bakteriologinis tyrimo metodas) ir nustatyti jo jautrumą konkretiems antibiotikams (antibiotikograma) . Tačiau apie 50% atvejų nerandama nei gonokokų, nei chlamidijų, nei kitų mikrobų, ir endocervicito priežastis lieka nežinoma.
Gydymas
Moteris, serganti ūminiu endocervicitu, gydoma bendrojo veikimo ir vietinėmis antibakterinėmis priemonėmis ambulatoriškai, dažniausiai hospitalizacijos neprireikia. Režimas ir dieta įprastiniai. Skiriami geriamieji antibiotikai, prieš tai nustačius infekcijos sukėlėjo rūšį ir jo jautrumą antibiotikams (gydoma fluoruotųjų chinolonų grupės preparatais – ofloxacinu, ciprofloxacinu; pefloxacinu; cefalosporinais – ceftriaxonu, cefiximu; tetraciklinais – doxycyclinu; makrolidais – eritromicinu; imidazolio dariniais – metronidazoliu ir kt.) . Antibiotikų rūšis, dozė, vartojimo trukmė priklauso nuo uždegimą sukėlusio mikroorganizmo, vaistą parenka ir skiria gydytojas. Prireikus ar esant komplikacijų, antibiotikai skiriami injekcijomis į raumenis. Efektyvios antibakterinį poveikį turinčios žvakutės ir kremai į makštį (flagyl, dalacin C, macmiror complex, polygynax ir kt.) . Išoriniai lytiniai organai ir makštis plaunami šiltais dezinfekuojančiais tirpalais (furacilino, chlorheksidino, kalio permanganato) , skiriamos šiltos gydomosios vaistažolių (ramunėlių, medetkų, lakišiaus, jonažolių) vonelės 1-2 kartus per dieną po 15-20 min. Jeigu yra seni gimdos kaklelio plyšimai, išgydžius endocervicitą, rekomenduojama atlikti gimdos kaklelio plastinę operaciją. Gydomos gimdos kaklelio erozijos (dažniausiai sutepant solcogyno tirpalu, – jei nėra kontraindikacijų) .
Patarimai
Patariama ištirti lytinį partnerį dėl chlamidiozės, gonorėjos, virusų, kitų lytiniu keliu plintančių infekcinių ligų ir skirti atitinkamą antibakterinį gydymą, arba profilaktiškai skirti anibiotikų kursą (dažnai taip išvengiama ligos pasikartojimo, nes pašalinama pagrindinė ligos priežastis) . Būtina pažymėti, kad ši taisyklė galioja ne visiems endocervicito atvejams ir tiesiogiai priklauso nuo mikrobo rūšies (žr. ligos priežastis) .
Profilaktika
Svarbu laikytis asmens higienos taisyklių, naudoti vietines barjerines apsaugos priemones atsitiktinių lytinių santykių metu (prezervatyvus, vietiškai veikiančias chemines spermicidines priemones į makštį – kremus, tamponus, makštines tabletes – pharmatex (benzalkonijaus chlorido preparatą) arba patentex oval N (nonoxynolo preparatą) . Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, kreiptis į gydytoją ginekologą; ten pat išsiaiškinti ir visus rūpimus neaiškius klausimus dėl vietinių barjerinių kontraceptinių priemonių naudojimo. Lėtinį endocervicitą sunkiau pagydyti negu ūminį (kaip ir visas lėtines ligas) , todėl svarbu nustatyti ir gydyti ligą ūmioje jos stadijoje.
