Premenopauzės laikotarpiu mėnesinės kartojasi reguliariai, tačiau pasitaiko jų sutrikimų, atsiranda lytinių hormonų kiekio bei jų santykio svyravimų, sutrinka normalus folikulų brendimas kiaušidėse menstruacinio ciklo metu, vis rečiau įvyksta ovuliacija ir vis rečiau susidaro geltonkūnis.
Menopauzės laikotarpiu mėnesinės tampa nereguliarios, bet jos dažnesnės nei kas 12 mėnesių. Jeigu mėnesinių nebūna ilgiau kaip 12 mėnesių, vadinasi, prasidėjo postmenopauzės laikotarpis. Nustatyta paskutiniųjų moters gyvenime mėnesinių data kartais irgi vadinama menopauze.
Menopauzė gali būti natūrali ir dirbtinė (chirurgiškai pašalinus kiaušides) . Bet kuriuo atveju menopauzės metu vyksta moters lytinių organų senėjimo procesai, kurie yra negrįžtami ir linkę progresuoti. Tačiau šis procesas gali būti pristabdomas taikant pakaitinę hormonų terapiją.
Dėl šių lytinių hormonų pusiausvyros sutrikimo, persitvarko ir visų kitų organų veikla, pasireiškia būdingi klimakso simptomai. Skiriami ankstyvieji, vėlyvieji ir tarpiniai simptomai.
Ankstyvieji simptomai nustatomi 85% klimakterinio amžiaus moterų. Jie paprastai prasideda premenopauzėje ir tęsiasi apie 3 postmenopauzės metus. Jiems priklauso karščio pylimai, gausus prakaitavimas (ypač naktį) , – tuo metu parausta veidas, kaklas, krūtinė, sudrėksta kūno oda, užeina nepastovūs širdies plakimo priepuoliai, –„šokinėja” arterinis kraujo spaudimas, vargina galvos skausmas, svaigimas, net iki nualpimo. Atsiranda psichogeninių simptomų: vyrauja prislėgta nuotaika, depresija, būdingas dirglumas, nemiga arba mieguistumas, pablogėja atmintis, vargina koncentracijos stoka, energijos trūkumas, panikos priepuoliai, pakinta lytinis potraukis. Vienas iš pagrindinių ankstyvųjų simptomų perimenopauzės metu yra disfunkciniai nereguliarūs kraujavimai iš gimdos.
Tarpiniai simptomai paprastai išryškėja penktaisiais menopauzės metais ir progresuoja iki mirties. Estrogenų stoka sukelia odos ir gleivinių atrofiją, mažėja raumenų masė, vyksta jų riebalinė degeneracija, silpnėja lygiųjų raumenų tonusas.
Suplonėjus makšties gleivinei, ji praranda elastingumą, gleivinę dengiančio epitelio ląstelės vis mažiau sukaupia glikogeno, o natūralūs makšties gyventojai – pieno rūgšties bakterijos – vis mažiau jo paverčia pieno rūgštimi. Todėl mažėja vidinės makšties terpės rūgštingumas, išskyros tampa šarminės reakcijos, susidaro palankios sąlygos daugintis patogeninėms bakterijoms ir grybeliams. Vėliau išskyrų makštyje labai sumažėja, makšties gleivinė tampa sausa ir trapi.
Postmenopauzėje mažėja šlapimo pūslės sienelės audinių elastingumas, vystosi raumeninio sienelės sluoksnio atrofija, todėl keičiasi šlapimo pūslės ir makšties tarpusavio anatominė padėtis, pasmunka žemyn makšties sienelės. Dėl šių pokyčių šlapimo pūslė tampa dirgli, dažnai varo šlapintis po nedaug, atsiranda šlapimo nelaikymas (iš pradžių fizinio krūvio, vėliau ir ramybės metu) , dažnai kartojasi šlaplės ir šlapimo pūslės uždegimai. Problemų, susijusių su šlapimą išskiriančių ir lytinių organų senėjimu kyla 10-20% 60 metų amžiaus moterų ir 40% sulaukus 80 metų. Plaukų slinkimas, nagų lūžinėjimas, kaulų ir sąnarių skausmai taip pat susiję su jungiamojo audinio atrofija ir kolageno sintezės sutrikimu. Visada postmenopauzėje vystosi osteoporozė – kaulinio audinio retėjimas, keičiantis kaulo mikroarchitektūrą bei didinantis kaulų lūžių tikimybę net po minimalių traumų. Tyrimai parodė, kad sulaukus 50 metų kaulų tankis yra normalus, tačiau sulaukus 80 metų net 70% moterų diagnozuojama osteoporozė. Jei menopauzė yra dirbtinė (moteriai chirurginės operacijos metu dėl ligos pašalintos abi kiaušidės jauname amžiuje) , osteoporozė vystosi greičiau.
Tiek po chirurginės, tiek po natūralios menopauzės labai padaugėja širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Amžiaus grupėje nuo 60 m. ir daugiau 1 iš 4 moterų miršta nuo išeminės širdies ligos ir miokardo infarkto.
Vėlyvieji klimakso simptomai vystosi nuo pat menopauzės pradžios, tačiau sustiprėja postmenopauzės metais ir išryškėja vėliau už kitus. Tai širdies ir kraujagyslių ligos (išeminė širdies liga, krūtinės angina – stenokardija, miokardo infarktas, galvos
Postmenopauzėje sumažėjus estrogenų kiekiui organizme, labai padidėja bendras cholesterolio kiekis. Vyresnio amžiaus moterys dažniau serga Alzheimerio liga. Postmenopauzės metu išsekus estrogenų gamybai kiaušidėse, sutrinka mąstymas, gali vystytis silpnaprotystė, padidėja galimybė susirgti galvos smegenų insultu.
Moteris apžiūrima, išklausomi jos nusiskundimai, ji ištiriama per makštį (įvertinamas išorinių lytinių organų ir makšties gleivinės suplonėjimas, sausumas, esančių išskyrų kiekis ir pobūdis, dažnai būna nusileidę žemyn makšties sienelės, sumažėjusi atrofiška gimda ir gimdos kaklelis) .
Pagal endokrininius pakitimus nustatoma klimakterinio sindromo fazė: tam tikslui ištiriamas estrogeno, progesterono, folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) , liuteinizuojančio hormono (LH) kiekis kraujyje.
Esant disfunkciniams kraujavimams iš gimdos, atliekamas gimdos ertmės išgrandymas, gautos medžiagos histologinis ištyrimas ir skiriamas tolimesnis gydymas moteriškais lytiniais hormonais.
Osteoporozei nustatyti ir jos sunkumui įvertinti, matuojamas kaulų mineralinis tankis.
Be to, prieš pradedant vartoti pakaitinę hormonų terapiją ir vėliau 1 kartą per metus profilaktiškai būtina atlikti 4 tyrimus: tai tyrimas per makštį, onkocitologinis tepinėlis iš gimdos kaklelio, abiejų krūtų rentgeno nuotraukos – mamogramos bei ultragarsinis tyrimas gimdos gleivinės būklei įvertinti. Jei yra galimybė, pageidautina 1 kartą per metus apžiūrėti terapeutui, užrašyti elektrokardiogramą ir ištirti lipidų kiekį kraujyje (bendro cholesterolio, mažo ir didelio tankio lipoproteinų bei trigliceridų koncentraciją) .
Pakaitinės hormonų terapijos preparatai išleidžiami geriamųjų tablečių, pleistrų, makšties žvakučių, tepalų – gelių ir ampulių injekcijoms į raumenis pavidalu. Pakaitinę hormonų terapiją reikia pradėti perimenopauzės metu ir tęsti 5-10 metų iš eilės. Efektyvus tik nepertraukiamas ilgalaikis preparatų vartojimas. Pradėti pakaitinę hormonų terapiją nevėlu ir menopauzėje, bet tęsti sulaukus 70 metų ir daugiau nerekomenduojama.
Jeigu moteris neturi gimdos (ji pašalinta anksčiau chirurginės operacijos metu dėl kokių nors lytinių organų ligų) , pakaitinei hormonų terapijai naudojami vieni estrogenai (monoterapija) , nes tuomet nebelieka grėsmės, jog grynų estrogenų poveikyje gali išvešėti gimdos gleivinė. Tam tikslui nepertraukiamai kasdien skiriami sisteminio poveikio grynų estrogenų preparatai: geriamos tabletės, klijuojami prie kūno odos (dažniausiai sėdmenų, pilvo, šlaunų srityje) pleistrai, odos tepalas.
Jeigu moteris, sulaukusi perimenopauzės, turi gimdą, tuomet negalima skirti grynų estrogenų, nes bijoma gimdos gleivinės hiperplazijos, todėl skiriami estrogenų ir gestagenų deriniai. Estrogenų ir gestagenų derinių terapija gali būti nepertraukiama (kasdien moteris gauna pastovią estrogenų ir gestagenų dozę) arba nepertraukiama ciklinė estrogenų ir gestagenų derinių terapija (kasdien moteris gauna tam tikrą dozę estrogenų, o gestagenus – tik 10 dienų kiekvieno menstruacinio ciklo gale nuo 16 iki 25 ciklo dienos imtinai) .
Skiriant nepertraukiamą estrogenų ir gestagenų pastovios dozės derinių terapiją, mėnesinių daugiau nebūna. Tokia pakaitinė hormonų terapija skiriama moterims, kurios pageidauja daugiau mėnesinėmis nesirgti. Šie preparatai išleidžiami po 28 tabletes vienoje pakuotėje ir geriami po 1 tab./d. Baigus vieną pakuotę, pradedama kita.
Skiriant nepertraukiamą ciklinę estrogenų ir gestagenų derinių terapiją, bus reguliarūs kas 28 dienas į mėnesines panašūs kraujavimai. Tokia pakaitinė hormonų terapija skiriama moterims, kurios pageidauja, jog mėnesinės išliktų. Šie preparatai taip pat išleidžiami po 28 tabletes vienoje pakuotėje ir geriami po 1 tab./d.
Taip pat galima taikyti ištisinę estrogenų terapiją vienu iš grynų nurodytų estrogenų, kiekvieno ciklo gale nuo 16 iki 25 ciklo dienos imtinai papildomai vartojant grynų gestagenų preparatus. Šiuo atveju taip pat bus į mėnesines panašūs kraujavimai.
Jeigu nėra ryškių klimakso požymių, o vargina tik makšties sausumas, atrofija, skausmingi lytiniai santykiai, grynų estrogenų preparatai gali būti skiriami vietiškai į makštį žvakučių, aplikatorių ar tepalų pavidalu, jie netinka osteoporozės gydymui bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligų profilaktikai.
Skiriant sisteminę pakaitinę hormonų terapiją, vietinio gydymo į makštį nebereikia. Be to, reikia prisiminti, jog šie preparatai neturi kontraceptinio poveikio ir neapsaugo nuo galimo nėštumo (premenopauzėje) .
Be to, moterims postmenopauzėje rekomenduojama daugiau vartoti pieniškų maisto produktų, turinčių kalcio, arba gryno kalcio preparatus osteoporozės profilaktikai, ypač kartu su pakaitine hormonų terapija, nes tada kalcis geriau pasisavinamas.
