(Gyd. psichoterapeutė Jolanta Trinkūnienė)Į konsultaciją Monika atvyko dėl to, kad ją slėgė nuovargis, bendras silpnumas. Moteris kiekvienoj, ypač naujoj situacijoj, nepasitikėjo savimi; jautėsi vieniša ir sutrikusi, jaudinosi dėl kiekvienos smulkmenos. Pastaruoju metu nepajėgė „visiškai su savimi susitvarkyti”; ją vargino dvasinės pusiausvyros nebuvimas. Monika visko bijojo, jaudinosi, jautė pastovų nerimą. Kalbėdama daug verkė.
Monika apie 5 metus gyvena antroje santuokoje (jos dabartiniam vyrui – ši santuoka irgi yra antroji). Iš pirmos santuokos Monika turi tris vaikus (19, 18 ir 17 m. amžiaus). Su pirmuoju vyru išsiskyrė po dešimties vedybinio gyvenimo metų. Skyrybų priežastis, pasak Monikos, – „kitos moterys”. Pasakodama apie savo pirmąją šeimą, moteris verkė. Pokalbio metu ji teigė, kad „ilgą laiką bandė taikytis, save raminti ir apgaudinėti, vis dar turėjo vilties, kad tai netiesa”. Monikai nors ir buvo labai sunku, bet ji norėjo išsaugoti šeimą ir…kurį laiką toleravo vyro neištikimybę.
Tačiau moteris pripažįsta, jog per tą laiką „itin paseno, prarado bet kokį džiaugsmą gyvenimu”. Moteris pastebėjo, kad jos sveikata pradėjo blogėti kasdien: „šokinėjo spaudimas, kamavo nemalonūs pojūčiai, nuolatiniai skausmai įvairiose kūno vietose; sutriko miegas, atsirado abejingumas viskam; per ištisas dienas negalėdavau niekuo užsiimti”. Moteris pripažįsta, jog tokia būsena ją visiškai išsekino; bet tik tada ji ir suprato, jog nenori daugiau savęs apgaudinėti. Pasak Monikos, jos gyvenime „įvyko lūžis”. Pirmą kartą moteris priėmė sprendimą – išsilaisvinti nuo pirmojo savo vyro ir išsiskirti. Pasak moters, vyrui tai buvo sukrėtimas, jis po to pradėjo gerti. Vaikai motiną dėl skyrybų palaikė, nes vyras ir anksčiau girtavo. Be to, tarp tėvo ir vaikų nebuvo emocinio ryšio. Nors moteris pripažįsta, jog skyrybos buvo kelis kartus atidėtos, „vyras žadėjo pasitaisyti, o aš juo vis patikėdavau”. Tačiau dar kelis kartus Monikai teko tuo tik nusivilti. Pasak jos, „jaučiausi visiškai sužlugdyta”. Moteris prisimena, jog buvo labai sunku, jautėsi vieniša ir įskaudinta. Pasak Monikos, „tik galvojimas apie vaikus neleido pasitraukti iš gyvenimo”. Kurį laiką šeima egzistavo tik formaliai, „gyvenom kartu, bet kiekvienas sau, be jokių emocijų ir jausmų”.
Moteris pripažįsta, jog skyryboms turėjo reikšmės ir jos tuomet sutiktas dabartinis vyras. Monikos teigimu, iš jo moteris sulaukė palaikymo, supratimo; „jis man buvo ramstis; tiesiog atsitiesiau; tapau energinga, tvirta; atsirado džiaugsmas akyse”. Moteris tuomet įkūrė savo individualią įmonę, išsilaikė teises; „tiesiog įrodžiau, kad esu kažko verta”. Skaudžiausia Monikai tuomet buvo, jog nesulaukiau pritarimo iš savo tėvų; „atvirkščiai, visi tik gąsdino mane”. Pokalbio metu Monika teigia, kad „tik sutiktas draugas padėjo emociškai išgyventi. Jis buvo irgi vedęs; gal tai mus suartino”. Taip pat moteris pripažįsta, jog ir „savotišką kaltę jautė, kad susitikinėjo su vedusiu vyru, kuris irgi turėjo tris vaikus ir jais itin rūpinosi”.
Pokalbio eigoje Monika kūkčiodama ištaria, kad „dabar vėl blogai jaučiuosi šeimoje; nėra tarp mūsų ryšio, bent jau apie pora metų, o gal ir aplamai nuo pat pradžių”. Monika teigia, kad pradžioje „su tuo vyru buvo gerai, nes jaučiau šalia žmogų, kuris manimi rūpinosi; kuris man padėjo ištrūkti iš pirmosios santuokos pragaro; kuriuo pasitikėjau”.
Moteris pasakoja, jog pati išaugo taip pat „sunkioje” šeimoje; „mano tėvai nebuvo išsiskyrę, bet tarp jų, kiek prisimenu, niekada nebuvo darnumo”. Monikos vaikystė buvo „emociškai šalta”, nes „mama niekad manęs nesuprato”. Monika buvo vyriausia iš trijų vaikų (turi brolį ir seserį). Pasak Monikos, „su broliu santykiai šaltoki, jis dažnai išgėrinėja; o su seserimi visąlaik esam artimos”.
Moteris teigia, kad „visada labai norėjusi šiltų santykių šeimoje, abipusio supratimo”. Dabar Monika abejoja savo antrąja santuoka; „gal su antruoju vyru irgi tik bandžiau save įtikinti, kad viskas bus kitaip, bus idealu”. Šiuo metu moteris bando save kaltinti, kad skubotai pasielgė. Pasak Monikos, „gal tik apie 0,5 metų, kol susitikinėjom buvo puiku, o kai ėmėm kartu gyventi – pradėjom tolti”. Moteris teigia, kad ji nuolat jautė kaltę; „aš dažnai galvojau apie jo pirmąją žmoną, man jos buvo gaila”. Pasak Monikos, ypač sunku buvo, „kol teko slapstytis nuo žmonių”; ir… „palengvėjo, lyg akmuo nusirito, kai jis apie mane pranešė savo žmonai”. Tačiau tuomet Monikai vėl teko patirti daug šmeižto, pažeminimo; „jo žmona nuolat man skambindavo, grasindavo, šmeižė, kaip tik galėjo”. Monika teigia, jog tuomet sulaukusi palaikymo iš savo draugo; „man buvo labai skaudu, nes aš nebuvau prostitutė, kaip mane vadino jo žmona, bet tuomet jis man padėdavo visą tai užmiršti”. Monika bandė suprasti jo žmonos pyktį; „aš ant jos nepykau, tiesiog ji irgi buvo nelaiminga; aš jos net šiek tiek gailėjau”.
Moteriai ypač sunku tapo, kai pastebėjo, kad ir „gyvenimas antroje santuokoje sudaužė jos viltis, lūkesčius”. Monikai ėmė kelti nerimą, kad jos antrasis vyras labai rūpinasi savo vaikais, kurie liko gyventi su mama. Pasak Monikos, „jis kas 3-ą naktį eidavo miegoti pas vaikus”. Nors iki gyvenimo kartu Monikai itin patiko tai, kad „jis toks rūpestingas tėvas”. Pasak Monikos, ji tuomet vylėsi, jog „jeigu jis taip rūpinasi savais vaikais, tai priims ir mano vaikus”. Tačiau gyvenant kartu, Monika pastebėjo, kad josios vaikai jį ėmė erzinti. Pasak moters, „mano vaikams jis iš pradžių irgi patiko ir gyvenimui kartu jie pritarė”. Moteris dar patyrė skaudų išgyvenimą, nes jo vaikai iš pirmosios santuokos tiesiog ją ignoravo, vadindavo „kekše” ir t.t. Vėliau jo vaikai ėmė ignoruoti ir tėvą. Monika matė, kaip josios vyras dėl to labai išgyveno; „jam buvo be galo sunku dėl to”. Moteris, vis dar turėdama vilčių, sukurti šeimą, paragino savo vyrą kreiptis į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, kad jo vaikai galėtų lankytis „mūsų šeimoje”. Pasak Monikos, „aš jį paskatinau, kad jis nueitų ir atsivestų savo vaikus pas mus. Dėl jo santykių su pirmąja žmona man nekėlė nerimo, čia juo pasitikėjau. Tačiau šituose namuose lankytis mano vaikų tėvui buvo uždrausta”, pasak Monikos; ir tai ją vėl įskaudino. Moteris pastebėjo, kad josios vaikams „darosi blogai”, nes antrasis vyras akivaizdžiai diferencijavo vaikus. Tai itin skaudino Moniką. Pasak jos, „mano vaikai pradėjo vengti jo, bijoti”. Moteris vėl bandė teisinti savo vyrą, liepdama vaikams pakentėti ir paklusti, nes „labai norėjau turėti šeimą”. Nors Monika pastebėjo, kad, atvykus jo vaikams, „visi namai turėjo džiaugtis; ir maistas buvo geresnis, ir triukšmo daug, ir pramogų”, o kada būdavo tik jos vaikai iš 1-os santuokos, tai vyras nuolat priekaištaudavo dėl įvairiausių smulkmenų, jį viskas erzindavo. Moteris verkdama ištaria: „Tik vėliau supratau, kaip buvo sunku mano vaikams”. Pasak Monikos, ypač ją sujaudino ir pastūmėjo kreiptis pagalbos, atsitiktinai pastebėtas jauniausios dukros rašinėlis „Kaip aš jaučiuosi savo namuose”. Moteris jį perskaičiusi, išsigando, nes „dukra rašė, kad ji nenori būti namuose, jai geriau būtų gyventi pas draugės tėvus”. Tai sustiprino Monikos kaltę, nerimą. Moteris patyrė šoką. Pasak Monikos, tas sakinys, „man liepė atsimerkti ir suprasti, kad nuskriaudžiau savo vaikus, norėdama įtikti jo vaikams… “. Moteris ėmė labiau reikalauti iš savo vyro, tačiau „dabar jį ėmė erzinti ne tik mano vaikai, bet ir aš pati”. Pasak Monikos, viltys turėti šeimą galutinai sudužo, šeimoje tvyro „emocinis šaltumas”, vyras netgi nesistengia suprasti, kad „man yra blogai”. Moteris pavargo nuo besitęsiančių ginčų. Pasak Monikos, nesutarimai šeimoje su vyru, nepasitikėjimas savimi, nesugebėjimas savęs valdyti stresinėse situacijose, ją baigia palaužti.
Monika kartojo: „Noriu kažką padaryti su savimi, bet nemoku susivaldyti…” Pasak Monikos, jai nepavyksta susikalbėti su savo vyru ir dėl to vis labiau grimzta į depresiją, visišką nusivylimą. Nors pokalbio pabaigoje Monika pripažįsta, jog vis tik nori išsaugoti šeimą; teigia, kad myli savo vyrą ir mato, kad jam taip pat blogai, „jis kenčia, bet ignoruoja psichologiną pagalbą”.
Moteris buvo visiškai išsekusi, per anksti pasenusi. Jos žvilgsnis buvo liūdnas. Ji kalbėjo lėtai, prislopintu dusliu balsu, daug verkė… Nuotaika pažeminta. Emocijos išblėsusios, monotoniškos. Judesiai sukaustyti įtampos, nerimo. Klausydamasi jos pasakojimo konsultacijos metu, vis tik įžvelgiau joje didžiulį norą padėti sau, vaikams, išsaugoti šeimą… ir pradėjome terapinius seansus, kurie Monikai padėjo išmokti, kaip reikia spręsti gyvenimo kartu problemas, kaip būtina diskutuoti, kai situacija įtempta.
Pasak žymaus šiuolaikinės psichoanalizės atstovo Valerio Albisetti, „kartais meilė pati savaime turi jėgų išspręsti problemas, bet kartais joms reikia rimto gydymo”. Ir Monika terapinių seansų metu, visų pirma, mokėsi keisti pačią save, kaip asmenybę.
J. Trinkūnienės diagnostikos ir gydymo IĮ (Vilniaus g., 25-7, Vilnius ).
Mob. +370686 29266
